- Kaip tai kuo? Žinoma, norėčiau, kad jis būtų laimingas, normalus žmogus, kad jam gyvenime viskas sektųsi.
- O tarp tavo pažįstamų žmonių ar daug yra laimingų?
- Laimingų? Na, visiškai laimingų gal ir nedaug. Kiekvienam kas nors vis nesiseka, ir gana. Tai pinigų nepakanka, tai šeimoje nesutarimai ar prikimba visokios ligos. Bet aš norėčiau, kad mano sūnus išvengtų visų nemalonumų.
- Pagalvok, kaip jis galės jų išvengti, jei tu nedvejodamas įsprausi jį sistemon, pagal kurią jūs visi buvote auklėjami? Pagalvok, ar tai ne tam tikras dėsningumas, kad visi tėvai nori savo vaikus matyti laimingus, o jie užauga ir pasidaro kaip visi? Nelabai laimingi.
- Dėsningumas? Kaip jis pasireiškia? Jei žinai, pati pasakyk.
- O mes pagalvokime kartu.
- Tiesą sakant, žmonės seniai apie tai galvoja, ypač auklėjimo specialistai, visokie mokslininkai. Va ir sukuria įvairiausių auklėjimo sistemų, valandomis suplanuoja, norėdami savo sistemą padaryti optimaliausia.
- Tu atidžiau apsidairyk aplinkui, Vladimirai. Auga medžiai, žolės ir gėlės. Kaip galima iš anksto suplanuoti dienas ir valandas, kada juos palaistyti? Juk nelaistysi gėlių tada, kai iš padangių jas prausia lietus, tik todėl, kad kažkas dėdamasis išminčiumi, iš anksto paskyrė tam dieną ir valandą?
- Na, tu jau persistengi. Paistai kažkokias nesąmones, užuot davusi vaikų auklėjimo pavyzdį. Taip gyvenime negali būti.
- O būna, ir labai dažnai. Vienokia ar kitokia sistema ir bus sistema, kuriai terūpi pajungti žmogų sau nuo pat mažens, nušalinant tiek širdį, tiek ir sielą. Sistemos tikslas - išugdyti sau patogų žmogų, tokį kaip visi. Va šitaip daroma per amžių amžius, kad siela nė iš tolo prašviesėti negalėtų. Kad nė iš tolo negalėtų atsiskleisti žmogus visu savuoju gražumu, jam Dievo duota siela! Jam, visutėlės Visatos valdovui...
- Palauk, Anastasija, neįsismagink, kalbėk ramiai ir normalia kalba. Ką reikia daryti, kad šitaip būtų? Na, kad vaikai augtų, kaip tu sakai, su laisva siela, Visatos valdovai, laimingi taip, kaip Dievas to norėjo?
- Jiems reikia nekliudyti ir mintyse matyt juos tokius, kokius Dievas norėjo juos matyti. Visatoj šviesios jėgos veržliai trokšta kiekvienam užgimusiajam duoti visa, kas pasaulyje geriausia. Ir tėvai šios kuriančios šviesos privalo nedangstyti painybėmis prasimanytų dogmų. Per amžius žemėj vyksta ginčai, kuri iš daugelio sistemų galėtų būti išmintingiausia. Bet, Vladinimai, pagalvok tu pats. Juk ginčai galimi tik ten, kur tiesos užslėptos. Ir kas iš to, kad žmonės be jokios naudos, be galo ir be krašto vis ginčysis, kas gali būti kambaryje už uždarytų durų. Juk tereikia duris atverti ir visiems bus aišku, ir ginčai nebeteks prasmės, kai tiesą pamatyt galės kiekvienas.
- O kas gi galų gale tas duris atvers?
- Jos atviros. Dabar tereikia plačiai atverti sielą ir pamatyti, suvokti.
- Ką suvokti?
O toliau, jeigu smulkiai išdėstyčiau, ką Anastasija yra pasakiusi apie vaikų aklėjimą, tai jos žodžiai tikriausiai būtų visiška priešingybė viskam, kas srityje šiandien vyksta pas mus. Visa jų nuo senovės paeinanti giminė ir pati Anastasija į naujagimį žiūri kaip į dievybę ar tyrą angelą. Jų giminė įsitikinusi, kad kūdikio mąstymo procesą nutraukti neleistina. Senelis ir prosenelis galėdavo ilgą laiką stebėti, kaip mažoji Anastasija susidomėjusi žiūrinėja vabaliuką ar gėlytę, apie kažką mąsto. Jie stengdavosi neišblaškyti jos, neišsiduoti, kad yra atėję. Laikėsi nuomonės, kad pradėti bendrauti dera tik tada, kai vaikas pats atkreips dėmesį ir panorės bendrystės. Anastasija tikino, kad tuo metu, kai aš stebėjau, kaip mažasis Vladimiras kažką žiūrinėja žolėje, jis pažindinosi ne tik su vabalėliais, bet ir su visu pasauliu. Anot jos, vabalėlis yra tobulesnis nei bet kuris žmogaus rankų padarytas mechanizmas ir , aišku, kur kas tobulesnis nei primityvus konstruktorius. Vaikas,turintis galimybę bendrauti su šiomis tobulomis gyvomis esybėmis, pats darosi tobulesnis nei bendraudamas su gyvasties neturinčiais, padirbtais primityviais daiktais.
Be to, tvirtina ji, kiekviena žolelė, vabalėlis yra susiję abipusiais ryšiais su visu pasauliu, taigi padeda suvokti Visatos esmę ir savo vietą Visatoje, savo paskirtį. Dirbtinai sukurti daiktai tokių ryšių neturi ir neteisingai paskirsto vertybių prioritetus vaiko smegenyse."
- iš Vladimiro Magre knygos "Meilės Erdvė"
