Trumpas dialogas apie vaikų auklėjimą ir sistemą į kurią juos įspraudžiame

" - Sakyk man, Vladimirai, kuo norėtum, kad mūsų sūnus būtų užaugęs?
- Kaip tai kuo? Žinoma, norėčiau, kad jis būtų laimingas, normalus žmogus, kad jam gyvenime viskas sektųsi.
- O tarp tavo pažįstamų žmonių ar daug yra laimingų?
- Laimingų? Na, visiškai laimingų gal ir nedaug. Kiekvienam kas nors vis nesiseka, ir gana. Tai pinigų nepakanka, tai šeimoje nesutarimai ar prikimba visokios ligos. Bet aš norėčiau, kad mano sūnus išvengtų visų nemalonumų.
- Pagalvok, kaip jis galės jų išvengti, jei tu nedvejodamas įsprausi jį sistemon, pagal kurią jūs visi buvote auklėjami? Pagalvok, ar tai ne tam tikras dėsningumas, kad visi tėvai nori savo vaikus matyti laimingus, o jie užauga ir pasidaro kaip visi? Nelabai laimingi.
- Dėsningumas? Kaip jis pasireiškia? Jei žinai, pati pasakyk.
- O mes pagalvokime kartu.
- Tiesą sakant, žmonės seniai apie tai galvoja, ypač auklėjimo specialistai, visokie mokslininkai. Va ir sukuria įvairiausių auklėjimo sistemų, valandomis suplanuoja, norėdami savo sistemą padaryti optimaliausia.
- Tu atidžiau apsidairyk aplinkui, Vladimirai. Auga medžiai, žolės ir gėlės. Kaip galima iš anksto suplanuoti dienas ir valandas, kada juos palaistyti? Juk nelaistysi gėlių tada, kai iš padangių jas prausia lietus, tik todėl, kad kažkas dėdamasis išminčiumi, iš anksto paskyrė tam dieną ir valandą?
- Na, tu jau persistengi. Paistai kažkokias nesąmones, užuot davusi vaikų auklėjimo pavyzdį. Taip gyvenime negali būti.
- O būna, ir labai dažnai. Vienokia ar kitokia sistema ir bus sistema, kuriai terūpi pajungti žmogų sau nuo pat mažens, nušalinant tiek širdį, tiek ir sielą. Sistemos tikslas - išugdyti sau patogų žmogų, tokį kaip visi. Va šitaip daroma per amžių amžius, kad siela nė iš tolo prašviesėti negalėtų. Kad nė iš tolo negalėtų atsiskleisti žmogus visu savuoju gražumu, jam Dievo duota siela! Jam, visutėlės Visatos valdovui...
- Palauk, Anastasija, neįsismagink, kalbėk ramiai ir normalia kalba. Ką reikia daryti, kad šitaip būtų? Na, kad vaikai augtų, kaip tu sakai, su laisva siela, Visatos valdovai, laimingi taip, kaip Dievas to norėjo?
- Jiems reikia nekliudyti ir mintyse matyt juos tokius, kokius Dievas norėjo juos matyti. Visatoj šviesios jėgos veržliai trokšta kiekvienam užgimusiajam duoti visa, kas pasaulyje geriausia. Ir tėvai šios kuriančios šviesos privalo nedangstyti painybėmis prasimanytų dogmų. Per amžius žemėj vyksta ginčai, kuri iš daugelio sistemų galėtų būti išmintingiausia. Bet, Vladinimai, pagalvok tu pats. Juk ginčai galimi tik ten, kur tiesos užslėptos. Ir kas iš to, kad žmonės be jokios naudos, be galo ir be krašto vis ginčysis, kas gali būti kambaryje už uždarytų durų. Juk tereikia duris atverti ir visiems bus aišku, ir ginčai nebeteks prasmės, kai tiesą pamatyt galės kiekvienas.
- O kas gi galų gale tas duris atvers?
- Jos atviros. Dabar tereikia plačiai atverti sielą ir pamatyti, suvokti.
- Ką suvokti?
O toliau, jeigu smulkiai išdėstyčiau, ką Anastasija yra pasakiusi apie vaikų aklėjimą, tai jos žodžiai tikriausiai būtų visiška priešingybė viskam, kas srityje šiandien vyksta pas mus. Visa jų nuo senovės paeinanti giminė ir pati Anastasija į naujagimį žiūri kaip į dievybę ar tyrą angelą. Jų giminė įsitikinusi, kad kūdikio mąstymo procesą nutraukti neleistina. Senelis ir prosenelis galėdavo ilgą laiką stebėti, kaip mažoji Anastasija susidomėjusi žiūrinėja vabaliuką ar gėlytę, apie kažką mąsto. Jie stengdavosi neišblaškyti jos, neišsiduoti, kad yra atėję. Laikėsi nuomonės, kad pradėti bendrauti dera tik tada, kai vaikas pats atkreips dėmesį ir panorės bendrystės. Anastasija tikino, kad tuo metu, kai aš stebėjau, kaip mažasis Vladimiras kažką žiūrinėja žolėje, jis pažindinosi ne tik su vabalėliais, bet ir su visu pasauliu. Anot jos, vabalėlis yra tobulesnis nei bet kuris žmogaus rankų padarytas mechanizmas ir , aišku, kur kas tobulesnis nei primityvus konstruktorius. Vaikas,turintis galimybę bendrauti su šiomis tobulomis gyvomis esybėmis, pats darosi tobulesnis nei bendraudamas su gyvasties neturinčiais, padirbtais primityviais daiktais.
Be to, tvirtina ji, kiekviena žolelė, vabalėlis yra susiję abipusiais ryšiais su visu pasauliu, taigi padeda suvokti Visatos esmę ir savo vietą Visatoje, savo paskirtį. Dirbtinai sukurti daiktai tokių ryšių neturi ir neteisingai paskirsto vertybių prioritetus vaiko smegenyse." 

- iš Vladimiro Magre knygos "Meilės Erdvė"

Gyvenimo kelias

Gyvenime gali rinktis iš trijų kelių:
Pirmasis, tai kelias, kurį tau nurodo kiti
Antrasis, tai kelias, kuris jau yra išmintas kitų
Trečiasis, tai tavo kelias, kurio niekas nenurodė ir kurio niekas neišmynė, tai kelias, kuris dažnai yra atmetamas kitų, nes jie nesirinko savojo, tai kelias kuris galbūt nėra saugus, tai kelias kur reikia tikėjimo, ryžto ir drąsos, kad baimė neparklupdytų ir nepriverstų grįžti atgalios. Trečiasis kelias, tai yra tavojo tikrojo aš noras gyventi.

Tikroji tobulėjimo paslaptis

Žmonės imdamiesi tam tikros veiklos stengiasi konkuruoti tarpusavyje, įrodinėti vieni kitiems kurie, teisūs, o kurie klysta. Viena iš pagrindinių užduočių, kurią turime padaryti pradėję eiti dvasiniu keliu - atsisakyti konkurencijos. Supraskime, kad visų mūsų keliai yra teisingi, jeigu eidami tuo keliu jaučiamės gerai ir jaučiame meilę. Nereikia kitiems kišti savo įsitikinimų. Apie juos galima ir reikia šnekėti, jeigu manot, kad tai yra naudinga, tačiau išsakę savo nuomonę - pasitraukit. Žmonės, kuriems reikia pasiims tą informaciją, o kuriems nereikia neims, nereikia įtikinėti ir piršti savo tiesų, lyg jos būtų vienintelės. Jeigu eini dvasiniu keliu, bet įžeidinėji, peiki ir nuvertini žmones, einančius kitokiu keliu - metas išsivalyti negatyvą, nes dvasingas žmogus kalba meilės kalba ir jis nesistengs drastiškomis priemonėmis, per prievartą pakeisti kitus. :)

Laikas pabusti ir suprasti, kad įžeidinėdami ir smerkdami kitą mes žiūrime į veidrodį ir iš tiesų matome būtent savo "blogąsias" savybes, o ne to žmogaus. Niekada nesustokime tobulėti, analizuokime savo veiksmus bei žodžius, tik taip galime judėti į priekį. Lengviausia yra teisti ir vertinti kitą, tačiau tai mūsų tobulėjimui naudos neduos, tik prikaupsim negatyvios energijos. Tobulėjimas prasideda tik nuo savo asmenybės valymo ir kūrimo, tik išvalius purvą atrasime meilę savyje. Namaste 

- Viktorija Stašauskaitė

Pasirūpinkime savo tobulėjimu, prieš pradėdami vertinti kitus

"Tas, kuris užsiima kitų žmonių savybių, elgesio aukštinimu ar kritikavimu, pats greitai nukrypsta nuo savo paties geriausių interesų (best interest), nes įsivelia į iliuzines priešybes."  

Visa tiesa yra Tavyje

- Sakyk man, aš noriu žinot!
- Tu žinai, tu visada žinojai.
- Kodėl man sakai, kad aš žinojau, o tuo labiau, kad net dabar žinau... Juk tai absurdas!
- Nusiramink, tau atrodo, kad tu nežinai, bet tu žinai tik esi pamiršęs, kad žinai.
-Kodėl man taip? Kodėl aš pamiršau, aš noriu žinot, prašau, pasakyk man.
- Pamiršai tam, kad galėtum vėl prisiminti, tai tavo evoliucija, tai tavo kelias. Tu vėl patiri save iš naujo.
- Kiek tai laiko tęsis? Aš nebenoriu vis iš naujo savęs patirti... Kada tai baigsis?
- Baigsis tada, kai nuspręsi, kad baigtųsi, prisiminsi tada, kai vėl patikėsi savim, išgirsi tada, kai nuspręsi vėl klausytis savęs.
- Otas Bertašius

Esi begalinė sąmonė, turinti žmogaus patirtį

Neįmanoma - tai tik proto būsena

Kartą ėjo jaunas vaikinukas per pievą, link namų, ir staiga pamatė senį, sėdinti ant kelmo, atsirėmusį abiem rankomis į lazdą.
Vaikinui senis pasirodė nuliūdęs, tad jis priėjo prie jo ir paklausė:
-Seni, ko liūdi galvą nuleidęs?
-Neliūdžiu, tiesiog man laikas atėjo išeit, o aš dar turiu viena užduotį atlikti.
-Ir kokia ta užduotis tavoji?
-Paprasta, tereikia žinią perduoti, bet žinia tokia, kad daugelis pasakytų, kad tai neįmanoma, dėl to ir laukiau progos.
-Tai kiek tos progos laukei, seni? Ir kas tai per žinia?
-Ar atsisakytum savo įsitikinimų ir nuostatų visų, vardan žinios kurią tau duočiau?
-Taip atsisakyčiau.
-Vaike, laukiau aš visą gyvenimą tam, kad perduočiau žinią, sėdėjau ant šio kelmo kiekvieną dieną nuo ryto ligi vakaro, tu eidavai ir eidavai pro šalį, bet buvai taip pasinėręs į savo rūpesčius, kad nė karto manęs nepastebėjai, jau buvau ir viltį praradęs, bet štai šiandien tu mane pamatei. Mano žinia yra paprasta:
Neįmanoma - tai proto būsena,- pasakė senis ir dingo su kelmu iš jo akiračio nespėjus vaikinui net atsakyt. Tada horizonte nušvito pati ryškiausia vaivorykštė, kokią tik kada nors teko jam regėti.

-Otas Bertašius

Tobulėjame tik lipdami iš savo komforto zonos

Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis. Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos, išsiveržimui į laisvę, buvo per menkos.

Žmogus nusprendė drugeliui padėti. Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis tuoj išrėpliojo. Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.

Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris.

Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi.

Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.

Juk ir mums gyvenime kartais labai reikalingos pastangos. Gyvendami be sunkumų mes nusilptume, nebūtume stiprūs. O silpni negali skristi...