Tikroji tobulėjimo paslaptis

Žmonės imdamiesi tam tikros veiklos stengiasi konkuruoti tarpusavyje, įrodinėti vieni kitiems kurie, teisūs, o kurie klysta. Viena iš pagrindinių užduočių, kurią turime padaryti pradėję eiti dvasiniu keliu - atsisakyti konkurencijos. Supraskime, kad visų mūsų keliai yra teisingi, jeigu eidami tuo keliu jaučiamės gerai ir jaučiame meilę. Nereikia kitiems kišti savo įsitikinimų. Apie juos galima ir reikia šnekėti, jeigu manot, kad tai yra naudinga, tačiau išsakę savo nuomonę - pasitraukit. Žmonės, kuriems reikia pasiims tą informaciją, o kuriems nereikia neims, nereikia įtikinėti ir piršti savo tiesų, lyg jos būtų vienintelės. Jeigu eini dvasiniu keliu, bet įžeidinėji, peiki ir nuvertini žmones, einančius kitokiu keliu - metas išsivalyti negatyvą, nes dvasingas žmogus kalba meilės kalba ir jis nesistengs drastiškomis priemonėmis, per prievartą pakeisti kitus. :)

Laikas pabusti ir suprasti, kad įžeidinėdami ir smerkdami kitą mes žiūrime į veidrodį ir iš tiesų matome būtent savo "blogąsias" savybes, o ne to žmogaus. Niekada nesustokime tobulėti, analizuokime savo veiksmus bei žodžius, tik taip galime judėti į priekį. Lengviausia yra teisti ir vertinti kitą, tačiau tai mūsų tobulėjimui naudos neduos, tik prikaupsim negatyvios energijos. Tobulėjimas prasideda tik nuo savo asmenybės valymo ir kūrimo, tik išvalius purvą atrasime meilę savyje. Namaste 

- Viktorija Stašauskaitė

Pasirūpinkime savo tobulėjimu, prieš pradėdami vertinti kitus

"Tas, kuris užsiima kitų žmonių savybių, elgesio aukštinimu ar kritikavimu, pats greitai nukrypsta nuo savo paties geriausių interesų (best interest), nes įsivelia į iliuzines priešybes."  

Visa tiesa yra Tavyje

- Sakyk man, aš noriu žinot!
- Tu žinai, tu visada žinojai.
- Kodėl man sakai, kad aš žinojau, o tuo labiau, kad net dabar žinau... Juk tai absurdas!
- Nusiramink, tau atrodo, kad tu nežinai, bet tu žinai tik esi pamiršęs, kad žinai.
-Kodėl man taip? Kodėl aš pamiršau, aš noriu žinot, prašau, pasakyk man.
- Pamiršai tam, kad galėtum vėl prisiminti, tai tavo evoliucija, tai tavo kelias. Tu vėl patiri save iš naujo.
- Kiek tai laiko tęsis? Aš nebenoriu vis iš naujo savęs patirti... Kada tai baigsis?
- Baigsis tada, kai nuspręsi, kad baigtųsi, prisiminsi tada, kai vėl patikėsi savim, išgirsi tada, kai nuspręsi vėl klausytis savęs.
- Otas Bertašius

Esi begalinė sąmonė, turinti žmogaus patirtį

Neįmanoma - tai tik proto būsena

Kartą ėjo jaunas vaikinukas per pievą, link namų, ir staiga pamatė senį, sėdinti ant kelmo, atsirėmusį abiem rankomis į lazdą.
Vaikinui senis pasirodė nuliūdęs, tad jis priėjo prie jo ir paklausė:
-Seni, ko liūdi galvą nuleidęs?
-Neliūdžiu, tiesiog man laikas atėjo išeit, o aš dar turiu viena užduotį atlikti.
-Ir kokia ta užduotis tavoji?
-Paprasta, tereikia žinią perduoti, bet žinia tokia, kad daugelis pasakytų, kad tai neįmanoma, dėl to ir laukiau progos.
-Tai kiek tos progos laukei, seni? Ir kas tai per žinia?
-Ar atsisakytum savo įsitikinimų ir nuostatų visų, vardan žinios kurią tau duočiau?
-Taip atsisakyčiau.
-Vaike, laukiau aš visą gyvenimą tam, kad perduočiau žinią, sėdėjau ant šio kelmo kiekvieną dieną nuo ryto ligi vakaro, tu eidavai ir eidavai pro šalį, bet buvai taip pasinėręs į savo rūpesčius, kad nė karto manęs nepastebėjai, jau buvau ir viltį praradęs, bet štai šiandien tu mane pamatei. Mano žinia yra paprasta:
Neįmanoma - tai proto būsena,- pasakė senis ir dingo su kelmu iš jo akiračio nespėjus vaikinui net atsakyt. Tada horizonte nušvito pati ryškiausia vaivorykštė, kokią tik kada nors teko jam regėti.

-Otas Bertašius

Tobulėjame tik lipdami iš savo komforto zonos

Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis. Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos, išsiveržimui į laisvę, buvo per menkos.

Žmogus nusprendė drugeliui padėti. Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis tuoj išrėpliojo. Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.

Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris.

Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi.

Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.

Juk ir mums gyvenime kartais labai reikalingos pastangos. Gyvendami be sunkumų mes nusilptume, nebūtume stiprūs. O silpni negali skristi...