Vaikinui senis pasirodė nuliūdęs, tad jis priėjo prie jo ir paklausė:
-Seni, ko liūdi galvą nuleidęs?
-Neliūdžiu, tiesiog man laikas atėjo išeit, o aš dar turiu viena užduotį atlikti.
-Ir kokia ta užduotis tavoji?
-Paprasta, tereikia žinią perduoti, bet žinia tokia, kad daugelis pasakytų, kad tai neįmanoma, dėl to ir laukiau progos.
-Tai kiek tos progos laukei, seni? Ir kas tai per žinia?
-Ar atsisakytum savo įsitikinimų ir nuostatų visų, vardan žinios kurią tau duočiau?
-Taip atsisakyčiau.
-Vaike, laukiau aš visą gyvenimą tam, kad perduočiau žinią, sėdėjau ant šio kelmo kiekvieną dieną nuo ryto ligi vakaro, tu eidavai ir eidavai pro šalį, bet buvai taip pasinėręs į savo rūpesčius, kad nė karto manęs nepastebėjai, jau buvau ir viltį praradęs, bet štai šiandien tu mane pamatei. Mano žinia yra paprasta:
Neįmanoma - tai proto būsena,- pasakė senis ir dingo su kelmu iš jo akiračio nespėjus vaikinui net atsakyt. Tada horizonte nušvito pati ryškiausia vaivorykštė, kokią tik kada nors teko jam regėti.
-Otas Bertašius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą