Tobulėjame tik lipdami iš savo komforto zonos

Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis. Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos, išsiveržimui į laisvę, buvo per menkos.

Žmogus nusprendė drugeliui padėti. Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis tuoj išrėpliojo. Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.

Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris.

Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi.

Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.

Juk ir mums gyvenime kartais labai reikalingos pastangos. Gyvendami be sunkumų mes nusilptume, nebūtume stiprūs. O silpni negali skristi...